„Kiek toliau, kitoje prarajos pusėje, kažkas sėdėjo, maždaug tokio didumo kaip ji, ir mataravo kojas, nuleidęs į Pragaro nasrus. Ronja žinojo, kad ji ne vienintelis vaikas pasaulyje. Ji viena tik Matiso pilyje ir Matiso girioje. <...> Pagaliau ir jis ją pamatė, ir taip pat nusijuokė. - Aš žinau, kad tu tokia, - pasakė jis. - Ta pati plėšiko duktė, kuri laksto po mišką. Kartą mačiau tave tenai. - O kas tu toks? - paklausė Ronja. - Ir kaipgi čia patekai? - Aš esu Birkas Burkos sūnus ir gyvenu čia. Šiąnakt mes atsikraustėm. Ronja išpūtė akis. - Kas mes? - Burka, Undisė ir aš, ir visi dvylika plėšikų.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„Tačiau Matisas nenorėjo paleisti dukters iš rankų. Jis tebestovėjo, su nuostaba žvelgdamas į jos skaisčias akis, mažytę burnelę, juodas plaukų sruogas, bejėges rankutes, ir alpėjo iš meilės. -Vaikeli, tu šitomis savo rankutėmis jau pačiupai mano plėšikišką širdį ir nepaleidi, -tarė jis. -Nesuprantu kodėl, bet tai tikra tiesa. - Gal duosi man truputį ją palaikyti, - paprašė Peras Plikakaktis, ir Matisas atsargiai, lyg kokį aukso kiaušinį, paguldė Ronją ant jo rankų.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„-Laikosi, - šaukė jie. - Lopšys! Laikosi! Ir Ronja pajuto, kad kažkoks sunkus daiktas pakibo jai ant kojos. - Vaikeliuks, gerai kabu, - šaukė striukumbukai. - į lopšį! Jeigu ta pikta koja vis tiek pro stogą. Tačiau Ronja nenorėjo gulėti šaltyje ant sniego ir laikyti paikų striukumbukų lopšį. Ji vėl bandė ištrūkti, sukiojosi, tampėsi iš visų jėgų, norėdama atsiimti koją. O striukumbukai ėmė dar labiau džiūgauti: - Paveizėkit, jau daba vaikeliuks tikrai supas!“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„- Tu kietesnė už akmenį, plėšiko duktė! Bet tu geriau mokėsi rasti kelią į Matiso pilį. Gal galėčiau įsikibti į tavo apsiausto kraštelį, kol išeisim iš miško? - Kad tik neįsikibtum, - atsakė Ronja. Bet išvyniojo savo diržą, kuriuo sykį jį jau gelbėjo, ir padavė jam vieną galą. -Imk! Tik žiūrėk, kad eitum atstumu per visą diržo ilgį, rimtai patariu! -Tavo valia, piktoji plėšiko duktė, - tarė Birkas. Ir abu leidosi į kelionę. Iš visų pusių juos gaubė sodrus rūkas, ir jie ėjo tylėdami-per diržo ilgumą nuo kits kito, kaip liepė Ronja.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„<...> Bet dabar buvo per vėlu. Mat nykštukai visi iš kartp pradėjo daužyti į uolą pagaliais, kuokomis, nežinia, ką jie ten turėjo. Taip klaikiai ėmė dundėti ir plyšti miško tyla, kad Ronja nejučiomis suriko, jai jau pasirodė, kad bus galas. <...> Tada Ronija dar labiau sukliko iš nevilties ir ėmė siausti į visas puses savo odiniu maišeliu. <...> Ir kaip tik tą akimirką išgirdo griausmingą balsą, taip staugti galėjo tik Matisas. Taip, iš tikrųjų tai buvo Matisas su visais savo plėšikais, jų deglai žybčiojo tarp medžių, o nuo Matiso balso aidėjo miškas: - Šalin, bjaurieji nykštukai! Smirskit iš čia, kol aš jūsų nenugalabijau! Tada Ronja išgirdo, kaip maži padarai nusirito nuo uolos, o deglų šviesoje netgi išvydo juos - bjaurūs gauruoti nykštukai dūmė į tamsą ir netrukus dingo joje.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„Laukymė staiga prigūžėjo arklių. Jie vaikštinėjo ramiai, gardžiuodamiesi šviežia žole. Birkas parodė du gražius bėrus jauniklius, kurie ganėsi kiek atokiau nuo viso būrio. - Kaip tau šitie patinka? Ronja linktelėjo be žodžių. Ir jie, pasiruošę kilpas, pradėjo sėlinti prie išsirinktų arklių. Slinko iš užpakalio, tyliai, tyliai, pamažu, vis artyn, artyn.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).

„- Dovanok, - sumurmėjo Ronja. - Kitaip negaliu! Patyliukais išsėlino iš menės ir pasiėmė savo ryšulį, kurį buvo gerai pasislėpusi drabužių kamaroje. Ryšulys buvo sunkus, Ronja vos patempė jį.“ (A. Lindgren, „Ronja plėšiko duktė“, 1997).